Krepšelis (0)
Uždaryti
YPATINGA DVIKALBĖ KNYGA VAIKAMS
2025-10-15
Knygoje „Lukas, nematomas berniukas/As Invisible as Lukas“ rašytoja Marica Rocca subtiliai atskleidžia prie kolektyvo nepritampančių vaikų savijautą. Knyga skatina pamatyti tuos, kurie yra šalia, net jei jie kartais patys nori būti nematomi, nes iš tikrųjų visiems reikia draugų ir norisi jaustis bendruomenės dalimi. Anot psichologės Dr. Monikos Skerytės-Kazlauskienės, tyrimai rodo, kad beveik trečdalis moksleivių mokykloje nesijaučia gerai, neturi draugų, laikosi nuošaliai. „Lukas, nematomas berniukas“ skatina susimąstyti apie tai, kodėl kartais jaučiamės nematomi, kuo tai žavu, o kuo pavojinga ir kaip būtų galima tai pakeisti.
Abu knygos autoriai – rašytoja Marica Rocca ir iliustruotojas Lucio Notarnicola – yra italai, o knygą leidžia Lietuvos leidykla. „Lukas, nematomas berniukas“ nėra vertimas – tai originalus knygos leidimas!
Ši knyga dar išskirtinė tuo, kad yra DVIKALBĖ! Tekstas parašytas lietuvių ir anglų kalbomis.
Klausimai Italijos rašytojai Marica Rocca:
1. Kaip gimė šios knygos ir Luko personažo idėja?
Mintis sukurti šią knygą atėjo pamačius vieną Lucio Notarnicola iliustraciją instagrame. Ten buvo nupieštas keistas žmogutis, sėdintis ant parko suolelio ir vartantis laikraštį. Toks lyg permatomas vaikas su katiliuku. Pamenu, pagalvojau: privalau sukurti apie jį istoriją! Manęs neaplankė jokia geniali idėja ir aš ilgai sukau galvą, kol vieną vakarą… eureka! Prisiminiau savo italų kalbos mokytoją ir jos pajuokavimus apie sūnų, kad šis sugeba visur prasmukti nepastebėtas, nes taip sumaniai susigūžia savo plačiame džemperyje, kad pavirsta kuprine.
2. Mokykloje buvai matomas ar labiau nematomas vaikas?
Mokykloje buvau drovi, tačiau mėgau sėdėti pirmame suole tvarkingai surikiavusi sąsiuvinius. Per nuobodžias pamokas dažnai klajodavau mintimis ir įsivaizduodavau nuotykius, arba ką nors paišydavau paraštėse. Visada maniau, kad puikiai sutariau su klasės draugais ir tik neseniai sužinojau, kad dalis jų laikė mane vieniše, atsiskyrėle. Vis dėlto per kontrolinį ar diktantą daugelis norėdavo sėdėti būtent šalia manęs.
3. Kaip išmokti gerai pasislėpti?
Žinau triuką, kuriuo galiu pasidalinti: pasirinkite tinkamą momentą, kalbėkite kuo mažiau ir atidžiai stebėkite. Vadinu tai „chameleono metodu“: kitiems atrodai ramus, beveik nematomas… Tada lengva praslysti nepastebėtam!
4. Esi baigusi civilinės inžinerijos studijas. Kaip ir kada pradėjai rašyti knygas vaikams?
Visada mėgau mokslinius dalykus, todėl universitete pasirinkau inžinerijos studijas. Man patinka kurti formas naujoms erdvėms, kurių anksčiau nebuvo. Vėliau supratau, kad rašant vyksta panašūs dalykai: gali projektuoti ištisus pasaulius!
Kai buvau visai maža, prašydavau senelės perskaityti man reklaminius užrašus ir sakydavau: „Kaip tau pasisekė, kad moki skaityti!“ Mano mama, dirbusi mokytoja, išmokė mane skaityti pasitelkusi žaidimą, ir nuo tada skaitau visur ir visada. Skaitymas man – lyg durys, vedačios į naujus nuotykius ir atveriančios mano pačios istorijas.
Vaikystėje mane labai įkvėpė rašytojo Roaldo Dahlio apsakymas „Netikėta sėkmė“, kuriame jis pasakoja, kaip tapo rašytoju. Skaitydama jo knygas, pamenu, pati vaizdavausi galimus nuotykius ir personažus, nors dar nežinojau, kaip paversti idėjas knyga. Paskui pramokau šio amato taisyklių ir tiesiog bandžiau rašyti. Kai išleidau savo pirmąją knygą vaikams, mane aplankė nenusakomas džiaugsmas: įgyvendinau vieną didžiausių vaikystės svajonių – tapti rašytoja!
5. Įsivaizduok, kad esi knygos personažas. Kas tu?
Greičiausiai ne kas kitas, o Lukas, su iki akių užsmaukta kepure, bandantis prasmukti nepastebėtas, tačiau vis ką nors padarantis taip, kad patraukia aplinkinių žvilgsnius… ir kaip tyčia būtent tada, kai labiausiai norisi išnykti!
6. Kas norėtum, kad perskaitytų tavo knygą?
Norėčiau, kad šią knygą perskaitytų visi, kurie kartais jaučiasi truputį „nematomi“ arba ne savo vietoje. Aš ir pati kartais taip jaučiuosi, nors užtenka visai nedaug, kad apimtų noras leistis į nuotykį ir kaip reikiant pasismaginti. O jeigu kartais nepavyksta ar jautiesi kitoks nei visi, nieko tokio: visada galima pasiversti kuprine ar paltu ir iš ten tyrinėti pasaulį, savaip, nekliudomam pašalinių žvilgsnių…
Klausimai iliustruotojui Lucio Notarnicola:
1. Kaip sukūrei pirmąją Luko iliustraciją (tą, kurią pamačiusi Marica nusprendė parašyti istoriją)? Ir ką pagalvojai, kai Marica su tavimi susisiekė?
Iliustracija, nuo kurios viskas prasidėjo, gimė tiesiog eskizuojant. Pradžioje nupiešiau debesėlį su dėmelėmis. Tada pridėjau kojas, rankas ir jis tapo paltu. Man patiko, kad jis buvo lyg dūmas, be kontūro. Pripiešiau jam gražią ištirpstančią galvą ir skrybėlę, tinkančią prie palto. Galiausiai pasodinau šį personažą ant suoliuko ir įdaviau skaityti laikraštį. Šiuo piešiniu pasidalinau Instagrame. Kai Marica atsiuntė mano personažui sugalvotą istoriją, buvo labai įdomu, kad joje atsispindėjo man itin artimos temos – drovumas, vienatvė, nepastebimumas. Labai apsidžiaugiau, kad galėsiu apie tai sukurti knygą!
2. Kai kurios knygos iliustracijos yra šiek tiek melancholiškos, kitos – energingos ir linksmos. Ką tau buvo smagiausia piešti?
Man labai patiko piešti veikėjų pozas, veido išraiškas, stengiausi, kad jie atrodytų lyg gyvi. Labiausiai norėjosi perteikti kaip jaučiasi Lukas. Istorijos pradžioje jis, atsiskyręs nuo kitų vaikų, vienas žaidžia su savo laiveliu, penalą pastatęs kaip užtvarą. Vėliau klasėje, kai sulaukia per daug kitų vaikų dėmesio, jis iš įtampos sukryžiavęs po stalu kojas bando pasislėpti nuo „užpuolikų“ po skrybėle. Na ir bučinio metu, nors Lukas jaučia simpatiją Felicijai, jo laikysena vis tiek įsitempusi.
3. Kaip pasirinkai knygos spalvų paletę?
Iš pradžių iliustracijos buvo juodai baltos. Tačiau, pagalvojus apie knygą skaitysiančius vaikus ir pasitarus su leidėja, nusprendėme pridėti spalvų: ryškesnių vaikų žaidimų scenoms ir švelnesnių atspalvių melancholiškiems puslapiams. Buvo iššūkis sugalvoti kaip neprarasti pieštuko tekstūros, bet dabar labai džiaugiuosi rezultatu. Šią paletę pasirinkau todėl, kad ji man kėlė natūralios šviesos pojūtį, be to, buvau neseniai nusipirkęs John Klassen knygą „The Skull“, kuros spalvos taip pat mane įkvėpė.
4. Ar mokykloje kada nors jauteisi kaip Lukas? Ir kokiose gyvenimo situacijose norėtum tapti nematomas?
Esu drovus, todėl visada jaučiausi kaip Lukas. Man, kaip turbūt visiems droviems žmonėms, santykiai su kitais kelia nerimą ir pasislėpimas tampa išsigelbėjimu. Žinoma, turiu draugų, su kuriais bendraudamas jaučiuosi gerai, bet jeigu aplinka man nepažįstama – iškart „užsidarau“. Universitete mėgdavau nusipiešti auditorijos žemėlapį, kad žinočiau kur dažniausiai žiūri dėstytojas ir galėčiau atsisėsti toje pusėje, į kurią jis žiūri mažiausiai.
5. Ar piešdamas Luką prisiminei kokį nors savo vaikystės epizodą?
Tikrai taip. Vaikystėje, kai su draugais išeidavome pasivaikščioti, po kiek laiko man kildavo noras apsisukti ir grįžti namo. Bet kai bandydavau atsisveikinti, jie stengdavosi mane priversti pasilikti – įsikbindavo man už parankių. Tada apsimesdavau, kad nusileidau ir laukdavau momento, kol jie pamiršdavo mane saugoti ir, pasitaikius pirmai progai, dingdavau šalutinėj gatvelėj.
Rašytoja Marica Rocca gimė 1991 metais Vogeroje, Italijoje, šiuo metu gyvena mažame kaimelyje su mylimu šunimi Mushì. Marica baigė statybos inžinerijos ir architektūros studijas Pavijos universitete. Šios studijos buvo sritis, leidusi jai rasti pusiausvyrą tarp tikslumo, skaičių ir lakios vaizduotės. Marica istorijas rašyti pradėjo dar vaikystėje, kurdama nuotykių kupinus pasakojimus apie savo augintinius. Ji yra ne tik rašytoja, bet ir aistringa knygų kolekcionierė ir, žinoma, skaitytoja. Ypatingą silpnybę jaučia Roaldo Dalio ir Aleksandro Diuma kūriniams.
Iliustruotojas Lucio Notarnicola toks pat drovus kaip Lukas. Gimė 1987 metais Nocyje, Italijoje. Studijavo pramoninį dizainą, o vėliau filosofiją. Yra laimėjęs apdovanojimų Italijoje už vaikams iliustruotas knygas.
LUKAS, NEMATOMAS BERNIUKAS
11,00 €
Marica Rocca, Lucio Notarnicola
Lukas yra toks paprastas, niekuo neypatingas, nepastebimas berniukas. Jis dažniausiai leidžia laiką vienas ir net pagalvoja, kad gal jis nematomas? Tiesą sakant, būti nematomam kartais visai gerai – pavyzdžiui, kai mokytoja renkasi, ką pakviesti prie lentos. Tada Lukas moka pasiversti kuprine!