PAŠĖLUSI IR ŠIUOLAIKIŠKA NORVEGŲ PASAKA
Knygos „Ožiukai Bezdukai vandens parke“ autorius Bjørn F. Rørvik yra vienas sėkmingiausių ir žinomiausių knygų vaikams rašytojų Norvegijoje. Jo kūryba kupina humoro ir originalių sumanymų, kurie žavi tiek mažus, tiek suaugusius skaitytojus. O mus sužavėjo jo mintys apie knygų vaikams svarbą, kurias rasite interviu žemiau.
Iliustruotoja Gry Moursund už šios knygos iliustracijas laimėjo Norvegijos kultūros ministerijos apdovanojimą!!
Klausimai rašytojui Bjørn F. Rørvik:
1. Ar tiesa, kad „Ožiukai Bezdukai vandens parke” istorija buvo sukurta pagal seną norvegų pasaką? Kaip kilo mintis ją perrašyti šiuolaikiškai?
Taip, tai tiesa. Idėja kilo mums su iliustruotoja Gry dalyvaujant vaikų knygų konferencijoje, kur gavome užduotį sukurti istoriją pavadinimu „Ožiukas, kuris norėjo būti Dievas“. Mums davė tik 10 minučių, todėl Dievą praleidau (per daug sudėtinga) ir liko ožiukas. Tada prisiminiau seną norvegų liaudies pasaką apie tris ožiukus ir nusprendžiau ją pakeisti: ožiukai nebenorės eiti į tą pačią nuobodžią pievą kalnuose – jie norės nuveikti kažką smagesnio. O kas galėtų būti tokio viliojančio Norvegijos kalnuose?… Ogi SPA viešbutis! Bet paskui su iliustruotoja viešbutį pakeitėme į vandens parką, kuris vaikams daug smagesnis (ir iliustruotojai daug įdomesnis piešti.) Originalioje pasakoje trolis visada laukia ožiukų po tiltu, o mes pabandėm įsivaizduoti, kas nutiktų, jei trolis nusektų paskui juos. Taigi buvo išlaikyta senosios pasakos struktūra, bet pakeistos veiksmo vietos ir sukurti juokingi, šiuolaikiški dialogai (originali pasaka yra visiškai nejuokinga).
2. Kodėl ožiukai vyksta būtent į vandens parką?
Nes tai vieta, į kurią vaikai visada noriai eina, jiems ten smagu, galima patirti daug nuotykių. Ir tuo pačiu tai yra erdvė, kurios negali kontroliuoti. Tai ne namai – ten pilna kitų lankytojų, yra griežtos taisyklės, reikia susitvarkyti su įvairiomis kliūtimis. Ir tai nėra visiškai saugi vieta. Tobula scena istorijai!
3. Istorijoje gausu vaikams atpažįstamų situacijų. Į ką stengėtės atkreipti dėmesį?
Istorijos turi būti atpažįstamos, kad skaitytojas galėtų susitapatinti su veikėjais, įsivaizduoti save jų situacijose. Dialogus stengiausi sukurti gyvus, tikrus, kad skaitant garsiai jie skambėtų kaip normalus kasdienis pokalbis, o ne teatrališkos, dirbtinės frazės.
4. Kaip jums pavyko sukurti tokį žaismingą pasakojimą, kad skaitant atrodo, lyg pasakotų vaikas?
Man tai pavyksta natūraliai. Man labai patinka rašyti vaikams, mėgstu humorą ir žaismingumą, patinka rašant atgaivinti smalsų požiūrį į kasdienybę. Matyti viską kiek kitaip, 5-7 metų vaiko akimis. Neturiu jokio noro rašyti suaugusiems!
5. Trolis šioje pasakoje yra ir grėsmingas, ir komiškas. Susivieniję ožiukai jį gana lengvai įveikia. Kokią žinutę norėjote perduoti vaikams?
Manau, kad vaikų literatūra turi būti gera, kokybiška. Ji turi suteikti vaikui norą gyventi ir augti. Tikiu, kad tai yra svarbiausias knygų vaikams tikslas. Todėl mano knygose istorijos pabaiga visada laiminga. Su daug linksmybių pakeliui. Mano nuomone, autorius neturi elgtis kaip mokytojas. Vaikai nėra kvaili, o gera istorija turi ypatingą galią!
6. Ši knyga patinka ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems. Kaip manote, kodėl?
Tai labai svarbu, ypač kai knygos yra skirtos skaityti garsiai. Jei knyga patiks ne tik vaikui, bet ir suaugusiajam, ji bus skaitoma daug kartų. Aš kiekvieną sakinį perrašinėju tol, kol jis pradeda gerai skambėti. Dialogai turi būti žaismingi ir sklandūs. Kaip muzika. Noriu padėti tėvams tapti gerais istorijų skaitytojais. Parašyti istoriją taip, kad mamai ar tėčiui ją skaitant norėtųsi daryti juokingus balsus ir šiek tiek pavaidinti. Mano akimis, paveikslėlių knyga — tarsi mažytis teatro spektaklis. Ją skaitant keičiasi veikėjų balsai, o verčiant puslapius – keičiasi scenos. Viskas atgyja!
Klausimai iliustruotojai Gry Moursund:
1. Jūsų iliustracijos neįtikėtinai panašios į vaikų piešinius. Paprastai suaugusieji taip piešti nebesugeba. Kaip jums tai pavyko? Gal naudojate vaikų piešinius?
Jau seniai naudoju savo vaikų piešinius kaip įkvėpimą kuriant iliustracijas. Šiai knygai reikėjo piešti daug gyvūnų — vaikystėje aš mėgau piešti kates ir arklius. Taigi interneto paieškoje įvairiomis kalbomis parašiusi „vaikų piešiniai“ prisirinkau įvairiausių vaizdų ir juos naudojau kaip įkvėpimą kurdama daugelį šios knygos veikėjų.
2. Istorija ir iliustracijos puikiai dera tarpusavyje. Koks buvo kūrybinis procesas? Ar bendravote su rašytoju?
Kai piešiau pirmąją knygą apie ožiukus, su rašytoju nieko nesitarėm. Bjørnas gyveno Osle, o aš – Berlyne. Parodžiau jam tik knygos planą ir ėmiausi darbo. Viską piešiau, klijavau ant popieriaus, nenaudojau jokių skaitmeninių priemonių, nes norėjau eksperimentuoti ir kurti vaikų piešinių stiliumi. Tad ir nebuvo kaip ką nors parodyti. Bjørnas iliustracijas pamatė tik tada, kai viskas buvo baigta.
3. Jūsų knyga labai populiari Norvegijoje. Kokias emocijas Norvegijos vaikams sukelia jūsų piešimo stilius?
Man atrodo, kad vaikams mano iliustracijos daug mažiau panašios į vaikų piešinius nei suaugusiesiems. Iliustracijose naudojama vaikų piešimo technika ir elemetai, bet kompozicija ir perspektyva — visai ne vaikiškos. Manau, vaikai tai atpažįsta. Tik suaugusieji įžiūri vaikiškumą.
4. Jūsų iliustracijos kupinos mažyčių veikėjų ir detalių. Kaskart atvertus knygą galima pastebėti kažką naujo. Kokias istorijas čia paslėpėte vaikams?
Man patinka knygose sukurti atskirą pasaulį. Kai nesu knygos teksto autorė, iliustracijos yra ta vieta, kur aš galiu šalia pagrindinio pasakojimo įterpti savo istorijos dalį. Tai man yra labai svarbus kūrybinis variklis.
5. Šioje knygoje net antraplaniai veikėjai yra labai ryškūs ir chrakteringi. Kuris jūsų mėgstamiausias?
Rožinė zuikienė. Ją galima rasti ir mano senuose eskizų sąsiuviniuose, ir kai kuriose anksčiau pieštose knygose.
6. Žvelgiant į iliustracijas atrodo, kad kūrybinis procesas turėjo būti labai smagus. O kaip buvo iš tikrųjų?
Man patinka piešti, tačiau UŽBAIGTI knygą visada būna siaubingai sunku. Daugelį iliustracijų perpiešiu penkis ar net dešimt kartų. Noriu nupiešti taip, kad atrodytų smagiai ir lengvai, nors iš tikrųjų realybė visai kitokia. Tikriausiai galite įsivaizduoti, kad piešiant flomasteriais turi vieną vienintelį šansą — jei suklysi, negalėsi ištrinti ir pataisyti. Todėl tenka perpiešinėti daug kartų, kol pavyksta taip, kaip norisi.
Kurdamą šią knygą užtrukau labai ilgai, vėlavau užbaigti iliustracijas. Rašytojas Bjørnas jau buvo suplanavęs knygos pristatymus mokyklose, tad jam teko rodyti eskizus. Po pristatymų gavau krūvą vaikų piešinių, sukurtų pagal mano eskizus. Juos panaudojau įkvėpimui kurdamą dalį galutinių iliustracijų.
Pašėlusi, energinga, šiuolaikiškai pateikta norvegų pasaka apie tris gudrius ožiukus ir piktą trolį, savo išmone ir humoru pakerėjusi šimtus tūkstančių Norvegijos vaikų!