Krepšelis (0)
Uždaryti
IEVA BABILAITĖ APIE SVAJOJIMĄ ANT ŠAKOS
2022-07-24
Ieva Babilaitė turi sesę dvynę ir sesę nedvynę. Sesės dvynės noro piešti dėka Ieva atsidūrė M. K. Čiurlionio menų mokykloje ir tapo dailininke, knygų iliustruotoja. Misteris Pinkmanas nori sužinoti ne tik apie piešimą, bet ir ko dailininkė nemėgo, bijojo vaikystėje, arba ką slėpė nuo tėvų. Taigi, kalbiname Ievą:
1. Ar vaikystėje turėjai mėgstamiausią pliušinį žaislą ir svajojai, kad vieną dieną jis atgis?
Turėjau ir vis dar turiu pliušinį drambliuką melsvai purvinos spalvos, ramiai guli ant mano lentynos.
Visi žaislai, ypač žiūrint tiesiai jiems į akis, yra gyvi. Nei kiek neabejoju, jei tik norėtų ką nors pasakyti – pasakytų, o aš savo ruožtu esu pasiruošusi juos išklausyti. Kadangi su žaislais greitai susibičiuliauju, tai mums ir patylėti gera kartu.
2. Ar turėjai įsivaizduojamą draugą?
Kadangi esu iš dvynių, o ir vyresnė metais sesė būdavo netoliese, tai įsivaizduojamas draugas kaip ir nereikalingas, bet susidūrus su tamsa visa laiką atrodydavo, kad kažkas joje slepiasi ir gal labiau ne draugas, o kažkas neapibrėžto, bauginančio.
3. Koks buvo mėgstamiausias močiutės patiekalas vaikystėje?
Mama pasakojo, kad močiutė sugebėdavo iš labai paprastų ingridientų padaryti skanių patiekalų. Kai senelį išvežė į Sibirą, mamos skaniausias saldumynas buvo ant duonos užtepta uogienė iš sode surinktų vaisių. Močiutė buvo tikra kulinarė. Yra išlikę jos receptų sąsiuviniai. Vis galvoju, kad būtų įdomu išleisti iliustruotą močiutės receptų knygą su įvairiausiais jos gyvenimo nutikimais. Tuomet ir išsirinkčiau mėgstamiausią močiutės patiekalą.
4. Kada supratai, kad mėgsti piešti? Ar atsimeni, ką/kaip piešdavai, kai buvai visai maža?
Iki šiol nesuprantu, ar piešimas yra tapęs priklausomybe, ar tai natūralus mano pomėgis ir džiaugsmas. Tikriausiai viskas kartu. Kartas nuo karto pravedu sau dirbtuves, kurios leidžia iš naujo atrasti piešimo džiaugsmą. O piešti pradėjau penkerių, kartu su sese Egle. Ji buvo pamišusi dėl piešimo, o aš šiek tiek su jos pamišimu susitapatinau. Man patikdavo ir patinka sugalvoti, sukonstruoti, išgvildenti naują idėją, o tuomet patingėti. Savo iliustratorės kelią atradau pradėjus piešti „laiškelius“ sesėms. Tai tokie nedideli, ant ko pakliūva nupiešti piešiniai-komentarai-juokeliai-priekaištai. Kiek vėliau atsirado rimtesni pieštiniai laiškai įvairioms progoms. Juose drąsiai galėjau juokauti ir niekas už tai nepykdavo, atvirkščiai – visi laukdavo tokių pasveikinimų.
5. Ar lankei dailės mokyklą? Ar pati pasiprašei, ar tėvai nuvedė? Kiek tau metų buvo?
Lankant vaikų darželį mūsų (mano ir sesės) pomėgis piešti buvo pastebėtas ir visaip skatinamas, kad tik grupėje būtų ramiau. Pamenu, teko sudalyvauti televizijos laidoje (mums buvo apie 5 m.), kurioje turėjome piešti medžius. Prieš filmavimą gavome didelius baltus lapus, ant kurių jau buvo švelniai nupiešti medžiai, jei kartais mums nepavyktų.
Tuo metu pirmasis lankytas piešimo būrelis buvo mūsų dvylikaaukščio pirmajame aukšte, vėliau – M.K. Čiurlionio menų mokykla. Į ją stoti norėjo mano sesuo, bet taip atsitiko, kad įstojome abi. Ji buvo geriausia klasės piešėja, aš arčiau paskutiniųjų. Šioje mokykloje buvo aiškiai apibrėžti vertinimo kriterijai, į kuriuos niekaip negalėjau įsisprausti. Man labiau patiko fantazuoti, nei atkartoti realybę.
6. Kokia buvo nemėgstamiausia pamoka mokykloje? Kodėl?
Nemėgstamų pamokų buvo daug. Beveik visos, išskyrus dailę ir fizinę kultūrą.
Na, tiesiog pamokos trukdydavo spoksoti pro langą ir ką nors įsivaizduoti – svajoti, o tai daryti man patiko labiausiai. Tais laikais (mokyklą baigiau 1991 metais) mažai kam rūpėjo sudominti vaikus vienu ar kitu dalyku. Nebent atsirasdavo koks mokytojas keistuolis, o tokių buvo galima sutikti dailės skyriuje.
7. Ar vaikystėje buvo tokia knyga ar knygos herojus, kuris įkvėpė siekti tapti panašia ar nukeliauti į tuos kraštus ar patirti panašius nuotykius? Žaisdavai panašius žaidimus? Ar tik įsivaizduodavai juo/ten esanti?
Knygas skaityti pradėjau gerokai vėliau, bet vaizduotė liejosi laisvai. Daug laiko leisdavau viena. Kieme karstydavausi ant metalinio gaublio, įsivaizduodama, kad keliauju po pasaulį. Dar medžių šakos buvo tinkamos laipiojimui ir svajojimui. Viso to kaina – šašuoti kojų keliai, susiųta lūpa ir daug randų.
8. Ar vaikystėje svajojai užaugus tapti dailinke?
Dabar jau neatsimenu kaip ten buvo, bet, kad patiko piešti – tai tikrai, o labiau norėjau būti lenktyninke.
9. Ar moki melžti karvę?
Kartą, dar besimokant mokykloje ir svečiuojantis Vinco Grybo muziejuje mano klasiokė Rasa Grybaitė išmokė melžti karvę. Pravedė trijų pirštų kombinacijos melžimo pratybas. Žinoma, nepraktikuojant įgūdžiai išgaravo.
10. Ar karstydavais po medžius?
Kartais ištisomis dienomis daugiau nieko kito neveikdavau, tik karstydavausi po medžius.
11. Ar buvai kažką prisidirbusi, apie ką dar nežino tavo mama?
Galvoju, kad jau viską prisipažinau: kad vagiau metalines tėvų kolekcines monetas ir kapeikas iš tėčio švarko kišenės (už šį poelgį su sese gavome diržo, pasiteisino). Kad mokykloje, paskutinėse klasėse, kalnų parke prieš pamokas bėgdavau parūkyti ir ką nors paįsivaizduoti, bet ir tai prisipažinau. Vis dar griaužia sąžinę, kad pradinėse klasėse, kažkada budėjimo metu atsilaužiau po gabaliuką nuo visų patikusių spalvotų, kvepiančių vaikų trintukų – niekaip negalėjau atsispirti iš vakarų atvežtai pagundai.
12. Kokį keistą dalyką moki, ko nemoka kiti?
Galvojau, kad moku visokių keistybių ir esu ypatingai nepakartojama, bet su amžiumi suvokiau, kad tai visai ne keistybės ir tas nepakartojamumas kituose kartojasi pačiais įvairiausiais atspalviais.
13. Ar su sese sapnuodavote bendrus sapnus?
Paklausiu sesės.
14. Ko labiausiai bijojai vaikystėje?
Piktų mokytojų ir tamsos.
15. Ką sunkiausia piešti?
Piešti galiu viską, net jei iš karto nepavyksta, truputėlį pasipraktikavusi galiu nupiešti bet ką ir tai dėka ankstyvų pratybų M.K. Čiurlionio menų mokykloje. Gal klausimas yra labiau apie tingėjimą, norą ir nenorą piešti vieną ar kitą dalyką.
16. Prieš porą metų nupiešei išskirtinai atrodančią istorinę knygą „Pasaka apie paskutinį Lietuvos princą“. Jai sukurti atradai naują techniką?
Šiai knygai naujai atradau Valdovų rūmuose eksponuojamus gobelenus, kurie yra to laikmečio liūdininkai. Politinio ir visuomeninio statuso simboliai, nepaprasto grožio išausti piešiniai. Daugelį jų perpiešiau iliustracijoms tinkančia maniera ir jais išpuošiau visą knygą. Gobelenai čia kaip antrinis tekstas, kuriuos žiūrėdamas gali suvokti istorinį kontekstą.
17. Jei nebūtum dailininkė, kas būtum?
Sielų gydytoja, baldų surinkėja.
/ / /
Ieva Babilaitė yra sukūrusi daug ypatingų knygų vaikams, netgi bežodę! Savo piešiniuose, vaikų knygų iliustracijose ji stengiasi pritaikyti vis naujas išraiškos formas. Jos kūrybos meniniai sprendimai ir originalumas buvo pripažinti daugybe apdovanojimų ir prizų, o paveikslėlių knyga „Skrisiu“ (2014) net įtraukta į IBBY garbės sąrašą! Ievos sukurtos iliustracijos knygai „Pasaka apie paskutinį Lietuvos princą“ tokios švelnios ir jautrios, kad atrodo lyg fėjų nuausti gobelenai. Pasakiškai graži knyga!
PASAKA APIE PASKUTINĮ LIETUVOS PRINCĄ
Pasaka apie Žygimantą Augustą, kuris, būdamas vos 8-erių metų, tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir Lenkijos karaliumi, ir apie jo gyvenimo meilę – Barborą Radvilaitę.